Apie mane
Atsiradau šioje planetoje 1973 metais – nei per anksti, nei per vėlai. Dar spėjau pažinti pasaulį, kuriame kelionės kryptį rodė popierinis žemėlapis, žmonės laukdavo laiškų, o nuotraukų tekdavo palaukti, kol bus išryškinta juostelė.
Nuo mažens esu romantikas ir smalsuolis. Man patinka suprasti, kaip viskas veikia, bet palikti vietos paslapčiai. Gal todėl mano gyvenime taip gerai sutaria elektronikos detalės, radijo bangos, fotoaparatas ir miško tyla.
Elektronika man prasideda nuo minties: „O jeigu pabandyčiau?“ Paskui ant stalo atsiranda laidai, schemos, mažos plokštės, kelios eilutės kodo. Kartais bandymai užsitęsia iki išnaktų, bet ateina akimirka, kai ekranas nušvinta ir sumanymas pradeda veikti. Tas tylus džiaugsmas sukurti kažką savo rankomis man iki šiol nepabodo.
Taip gimsta mano maži projektai: šviesų žaismas, orų ekranai, namų automatika, įvairūs įrenginiai ir programos. Vieni palengvina kasdienybę, kiti atsiranda iš smalsumo. Man patinka pats kūrybos laikas – kai ieškai, klysti, taisai ir atrandi sprendimą.
Mėgėjiškas radijas mano gyvenime užima ypatingą vietą. Eteryje esu M0NPQ / LY3PQ. Pasuki derinimo rankenėlę, ir tarp traškesių pasigirsta žmogaus balsas iš kažkur toli. Dar nežinai jo vardo, nematei veido, bet jau klausaisi. Apsikeiti šaukiniais, keliais žodžiais apie orą, palinki sėkmės – ir trumpam dviejų nepažįstamų žmonių vakarai susitinka tame pačiame dažnyje.
Mane traukia ir signalai, kuriuos reikia kantriai surasti bei išmokti suprasti. Antenos, imtuvai, palydovai, meteorologiniai balionai – visa tai vis dar pažadina vaikišką norą sužinoti, kas yra toliau, aukščiau, už regimo horizonto.
Gyvendamas Great Yarmouth, šalia Šiaurės jūros, dažnai stebiu dangų. Čia vėjas turi charakterį, o debesys retai ilgai išbūna vienoje vietoje. Stebiu savo meteorologinės stoties duomenis, kuriu būdus juos matyti ir suprasti. Už kiekvieno skaičiaus ekrane yra tikras rytas: drėgna žolė, į langą barbenantis lietus ar nuo jūros ateinantis vėjo gūsis.
Fotografija ir vaizdo kūrimas leidžia šiek tiek to laiko pasilikti. Pastebėti šviesą ant vandens, rūką tarp medžių, trumpą šešėlio judesį. Man brangios akimirkos, pro kurias lengva praeiti nepasižiūrėjus. Kartais pakanka sustoti, palaukti tinkamos šviesos, ir paprastas vaizdas tampa prisiminimu, prie kurio norisi sugrįžti.
Dronai man – dar vienas būdas pažvelgti į pasaulį smalsiomis akimis. Kaskart kylant apima lengvas jaudulys: ką šį kartą atvers aukštis, kur kris šviesa, kaip iš viršaus atrodys pakrantė. Atsitraukia žemė, išryškėja takai, laukų raštai, vandens vingiai. Pažįstamos vietos, staiga parodo dar nematytą savo veidą.
Mėgstu lėtai slinkti virš kraštovaizdžio, stebėti bangų ritmą, pagauti saulės nutviekstą debesies šešėlį. Pats lieku ant žemės, bet žvilgsnis trumpam iškeliauja ten, kur anksčiau galėjau pabūti tik mintimis. Kadruose lieka to skrydžio nuotaika: erdvė, šviesa ir tylus laisvės pojūtis.
Vis dėlto man labai gera ten, kur užtenka palapinės, puodelio arbatos ir laužo. Kur rytą pažadina paukščiai, po kojomis drėgna žemė, o vakarienei verdama košė prisigeria dūmų kvapo. Vertinu tuos paprastus vakarus, kai viskas, ko reikia, telpa šalia, ir dar ilgai nesinori lįsti į miegmaišį.
Gamtoje pamažu nurimsta mintys. Klausaisi vėjo medžių viršūnėse, stebi į tamsą kylančias žiežirbas. Niekur nereikia skubėti. Galima dar užkaisti vandens, pasėdėti arčiau ugnies ir sulaukti pirmųjų žvaigždžių.
Iš kelionių lieka nuotraukos ir prisiminimai, kuriuos netikėtai sugrąžina kvapas ar garsas. Kai kuriuos nešiojiesi dešimtmečius. Jie tyliai lydi, net kai jau gyveni kitame mieste, prie kitos jūros.
Taip ir gyvenu – tarp technologijų ir gamtos, tarp eterio balsų ir vakarų tylos. Vis dar turiu ką išbandyti, ką sukonstruoti, kur nuvažiuoti. O kartais užtenka padėti įrankius, užgesinti stalo lempą ir išeiti pažiūrėti, koks šiandien dangus.