Buvo taip…
Keletą savaičių mynėme dviračius po Abchaziją – saulė svilino pečius, kalnai alsavo sakais ir laukinėmis žolelėmis, o jūra apačioje blizgėjo lyg pažadas, kad pasaulis yra didelis ir atviras. Kiekviena diena buvo lyg atskiras kadras – serpentinai, akmeniniai kaimai, palmės prie jūros ir begalinis mėlynas horizontas.
Kelionės pabaigoje Suchumyje paštu išsiuntėme savo daiktus į Lietuvą – lyg simboliškai uždarydami vieną skyrių. Dviračiai buvo nutrinti, kuprinės lengvesnės, bet galvos – pilnos vaizdų. Išlydėjome draugus, pamojavome jiems traukiniui pajudant. Traukinys dingo už posūkio, peronas ištuštėjo, ir tada supratome – dabar prasideda kita dalis.
O mes likome perone – dviese su Juozu.
Mums nereikėjo ilgų pasitarimų. Mes niekada ilgai neplanavome – mums šaudavo mintys, ir jos pataikydavo. Buvo kažkoks keistas pasitikėjimas pasauliu – kad jei jau išvažiavai, tai kelias pats tavimi pasirūpins.
Tą popietę atsidūrėme Suchumio autobusų stotyje ir įsėdome į pirmą pasitaikiusį PAZ markės autobusą. Senutėlis, sausakimšas, dvelkiantis benzinu, prakaitu ir saulėje įkaitusia guma – tikras nuotykių pažadas. Net nežinojome, kur jis važiuoja. Ir tai buvo gražiausia dalis.
Važiavome serpentinais aukštyn į kalnus. Autobusas lingavo, variklis dusliai gaudė, o per langą slinko slėniai, krūmynai, akmeninės sodybos su skardiniais stogais. Kuo aukščiau kilome, tuo oras darėsi gaivesnis. Mes tylėjome – mums nereikėjo žodžių. Nuotaika buvo tokia lengva, kad atrodė, jog patys esame be svorio.
Keleiviai po vieną išlipdavo paprašę vairuotojo sustoti. Kažkas su maišais, kažkas su vaikais, kažkas tiesiog su lazda rankoje. Galiausiai likome tik mes ir vairuotojas.
– Kur važiuojate? – paklausė jis, pažvelgęs į mus per galinio vaizdo veidrodėlį.
– Iki paskutinės stotelės, – atsakėme.
Jis nusišypsojo.
– Tai kad jau buvo paskutinė…
Mes tik susižvalgėme. Reiškia – dar geriau.
Trumpai papasakojome, kad keliaujame be plano. Jis klausėsi, linkčiojo ir staiga pasiūlė važiuoti su juo pas gimines – aukštai kalnuose, vienkiemyje. Nakvoti, pavakarieniauti, ryte grįžti tuo pačiu maršrutu.
Mes net nesvarstėme. 1:1.
Kelias siaurėjo, asfaltą keitė žvyras, paskui – tik dulkėtas takas. Vakaro šviesa minkštėjo, kalnų šešėliai ilgėjo. Atvykome. Mus pasitiko šeimininkas – tvirtas, saulės ir vėjo nugairintas žmogus. Jo rankos buvo šiurkščios, bet paspaudimas – šiltas.
Iškart buvome pasodinti prie stalo. Naminis vynas, šviežia duona, sūris, daržovės iš daržo. Pokalbiai buvo paprasti, bet tikri. Tokių pokalbių miestuose nebelieka.
Po kurio laiko šeimininkas pasakė, kad reikia vežti šieną iš kalnų. Mes, žinoma, nutarėme būti pagalbininkais.
Jis atsivedė du mažus, bet kalnams sutvertus arkliukus. Liepos pabaigos oras buvo pilnas žolės kvapo. Lipome aukštyn per miškelį, per laukymę, kur kvepėjo nupjautu šienu. Šieną krovėme ant improvizuotų „rogių“, rišome virvėmis, leidomės žemyn kartu su vakaro tyla.
Grįžome pavargę, bet laimingi. Su Juozu tyliai susižvalgėme – jau matėme save miegančius ant šviežio, kvapnaus šieno.
Bet šeimininkai turėjo kitų planų. Buvome paguldyti geriausiame kambaryje. Viskas balta, švaru, ant grindų – keli meškų kailiai. Kritome į lovas ir užmigome akimirksniu.
Rytas atėjo su šviesa ir šviežios duonos kvapu. Pusryčiai, padėkos, nuoširdūs atsisveikinimai. Ir netrukus mes vėl PAZike, vingiuojame kalnų keliukais žemyn.
Autobusas vėl pildėsi keleiviais. Vairuotojas, pasirodo, jau pasakojo apie mus – kad mes jo geriausi draugai iš Lietuvos. Staiga jis pasiūlė visiems išlipti ir nusifotografuoti. Mes visada turėjome savo ištikimą draugą – FED fotoaparatą. Fotografavomės visi kartu, po vieną, po du, po tris. Procesas truko gerą pusvalandį. Ir niekas niekur neskubėjo.
Grįžome į autobusą jau kaip viena šeima. Draugiški apsikabinimai, pliaukštelėjimai per petį, šypsenos.
Tokį artumą gali pajusti tik Kaukaze – kur kalnai aukšti, bet žmonių širdys dar aukštesnės.
Pasiekėme Suchumį. Vėl apsikabinimai, linkėjimai ilgo ir laimingo gyvenimo. Atsisveikinome su vairuotoju taip, lyg skirtumėmės su senais bičiuliais, o ne su žmonėmis, kuriuos sutikome vakar.
Turėjo būti trumpa istorija.
Bet kai prisimeni tuos laikus – kai pasaulis buvo atviras, kišenės tuščios, o širdys pilnos – kelių žodžių neužtenka.
Ir tai dar ne pabaiga.
Nes tikrieji nuotykiai visada prasideda tada, kai nusprendi važiuoti iki „paskutinės stotelės“… net jei ji jau buvo pražiopsota.
Po to, kai sugrįžome į Suchumi iš savo nutrūktgalviškos kelionės, kurią patys juokais vadinome „važiuosim, kol išmes“, atrodė, kad reikėtų pagaliau susimąstyti apie namus. Bet namai tada buvo tarsi tolima, miglota sąvoka. Tikrasis mūsų adresas buvo traukinio tambūras, jūros pakrantė ir kelias, kuris veda „tiesiai“, net jei nežinai – kur.
Vasara buvo sodri, tiršta kaip prinokęs persikas. Oras kvepėjo druska, dulkėmis ir kažkokiu pažadu. Ieškojome bilietų į Lietuvą – paprasta, žemiška užduotis. Tačiau paprastumas mūsų niekada neviliojo.
Dvi valandas stovėjome Suchumio stotyje. Eilė lėtai slinko, žmonės niurzgėjo, vaikai verkė, kažkas ginčijosi dėl vietos. Kai pagaliau priėjome prie langelio, kasininkė, net nepakėlusi akių, ištarė: „Bilietų nėra.“
Išėjome į salę. Susižvalgėme su Juozu. To žvilgsnio užteko. Be žodžių. Be nusivylimo. Tą akimirką supratome – kelionė dar nesibaigė. Gal likimas mums padovanojo dar kelias dienas, kad išmoktumėme kažką, ko Lietuvoje neišmoksi.
Stotis gyveno savo gyvenimą. Čia buvo ir vilčių, ir apgavysčių, ir žaibiškai užsimezgančių pažinčių. Stebėjome, kaip naivūs žmonės netenka laikrodžių ar žiedų. Po kelių valandų jau atpažinome tuos „stoties darbininkus“ iš eisenos, iš žvilgsnio, iš pernelyg saldžios šypsenos. Mes mokėmės gyvenimo tyliai, be pamokslų.
Ir tada nusprendėme – važiuojame į Gagra.
Traukinys, kuris kvepėjo laisve
Traukinys pajudėjo, o mes – be bilietų, žinoma. Važiavome zuikiu ne iš vargo, o iš jaunatviško įžūlumo. Tai buvo žaidimas su likimu, kurį abu supratome be taisyklių.
Pro išdaužytus langus pūtė šiltas pajūrio vėjas. Traukinys vinguriavo palei Juodąją jūrą – tai priartėdavo prie pat vandens, tai nardydavo į tunelius, kur trumpam viską apgaubdavo tamsa. Tose akimirkose mes tylėdavome. Ir ta tyla buvo kupina daugiau nei žodžiai.
Kai pasirodė kontrolierius, planas gimė akimirksniu. Einame jam priešais. Jis kažką murma. Mes mostelime: „Mes iš ano vagono.“ Praeiname. Sulaikytas kvėpavimas. Ir tada – tylus, pergalingas juokas.
Taip pravažiavome apie šimtą kilometrų. Ir kiekvienas jų buvo mūsų.
Gagra – kvepianti vasara
Gagra pasitiko mus palmėmis ir eukaliptų kvapu. Miestas atrodė lyg atvirukas – šviesa, balti pastatai, mėlyna jūra. Kvapai buvo tokie stiprūs, kad, rodos, galėjai juos laikyti delne.
Maudėmės ilgai. Vanduo buvo šiltas, apgaubiantis, lyg apkabinimas. Gulėjome jame, žiūrėdami į dangų, kol prarasdavome laiko pojūtį. Išlipti ant kranto buvo iššūkis – juodi akmenys įkaitę kaip žarijos. Bet mes juokėmės ir bėgome per juos lyg per išbandymą.
Po maudynių – stiklinė pilstomo vyno už vieną rublį. Atsisėdome po palme ir valgėme saldų moliūgą. Sultys tekėjo per pirštus. Atrodė, kad pasaulyje nieko daugiau nereikia – tik jūros ošimo ir draugo šalia.
Vakare – traukinys į Adleri. Vėl be bilietų. Vėl tas pats žaidimas. Bet jau be įtampos – tik su šypsena.
Naktis, kai dainavome žvaigždėms
Adleryje bilietų nebuvo. Sutemo. Ir mes, lyg du klajokliai, nusprendėme – miegosime paplūdimyje.
Perlipome sanatorijos tvorą. Už jos – pavėsinės, mediniai gultai, palmės. Tikras rojaus kampelis, tarsi skirtas tik mums. Tamsa buvo aksominė. Jūroje mirgėjo laivų šviesos, iš jų sklido tolima muzika.
Išgėrėme vyno. Ir užtraukėme lietuviškas dainas. „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido…“ – skambėjo į tamsą. „Paduok, sesute, kardą…“ – aidėjo tarp palmių.
Staiga pasirodė du kareiviai ir milicininkas. Patikrino pasus. „Kokias čia dainas dainuojate?“ – paklausė. „Lietuviškas.“ – „Teisingai“, – atsakė.
Vos jie nuėjo, mes jau plėšėme: „Ramunę baltąją įpinsiu tau į kasas…“
Užmigome žiūrėdami į žvaigždes. Virš mūsų leidosi lėktuvai. O mes jautėmės maži ir begaliniai tuo pačiu metu.
Ryte maudėmės jūroje be jokių rūbų – tik mes ir vanduo. Tik vėliau pastebėjome, kad paplūdimys jau pilnas žmonių. Lipome į krantą su šypsenomis. Vieni juokėsi, kiti piktinosi. Bet mums tai buvo tik dar viena jaunystės išdaiga.
Bambukai ir paslaptingas požemis
Kitą dieną atsidūrėme Novyj Afon.
Kiparisais apsodinta gatvė kilo aukštyn. „Kur einame?“ – paklausiau. „Tiesiai“, – atsakė Juozas. Ir tas „tiesiai“ buvo mūsų gyvenimo kryptis.
Pamatę žalius bambukus supratome – tokį suvenyrą turime parsivežti. Pirmas bandymas su peiliu buvo bevaisis. Bambukas pasirodė stipresnis už mūsų entuziazmą.
Netoliese radome iškabą į Novij Afon urvus. Nusileidome traukinuku gilyn, apie 200 metrų po žeme. Ten buvo kita visata – stalaktitai, stalagmitai, požeminiai ežerai. Vandens lašai krito lėtai, lyg skaičiuodami amžinybę.
Žinoma, panorome parsivežti akmenuką. Gidas pastebėjo. Paraudome. Bet akmuo atsidūrė kišenėje – kaip tylus įrodymas, kad mes ten buvome.
Kitą dieną su metalo pjūkleliu grįžome į kalną. Bambukai krito. Ne iš pykčio, o iš noro turėti dalelę to krašto su savimi. Leidomės nuo kalno su dviejų metrų vamzdžiais rankose – laimingi kaip vaikai.
Sugrįžimo skonis
Adleryje pagaliau gavome bilietus – į Rygos traukinį, 22 valandą. Dvi valandos iki išvykimo.
Siaurose gatvelėse mus užkalbino trys moterėlės. „Vyrai, gal vyno?“ Atsisėdome, išgėrėme po stiklinę. Tostai už draugystę, už keliones, už jaunystę.
Viena jų atnešė trijų litrų stiklainį raudono vyno. Sumokėjome tris rublius. Eidami link stoties svarstėme – ar tikrai tai vynas? O gal kažkas stipresnio? Juokėmės.
Tą vakarą traukinys pajudėjo namų link. Stovėjome tambūre, vėjas kedeno plaukus. Bambukai atremti į sieną. Stiklainis tyliai žvangėjo lagamine.
Ir tada supratau – mes vežėmės ne bambukus, ne akmenį, ne vyną.
Mes vežėmės laiką.
Tą laiką, kai buvome drąsūs iki naivumo. Kai pasaulis buvo didelis, bet ne bauginantis. Kai užteko draugo šalia ir dainos lūpose.
Ir dabar, kai užmerkiu akis, vis dar girdžiu, kaip traukinys dunda palei jūrą. Vis dar jaučiu eukaliptų kvapą. Vis dar matau mus – jaunus, įdegusius, su plačiomis šypsenomis.
Jaunystė buvo mūsų tikrasis bilietas.
Ir jis galioja visą gyvenimą.
Paskutinis vagonas į šiaurę
Ši istorija būtų likusi be pabaigos, jeigu nebūčiau parašęs apie mūsų grįžimą į Lietuvą. Nors ir tas grįžimas neapsiėjo be nuotykių. Tiesą sakant, nuotykiai mūsų niekada nepalikdavo ramybėje – atrodė, kad jie patys mus susirasdavo, net tada, kai mes bandydavome būti tylūs ir ramūs.
Adlerio peronas tą vakarą alsavo karščiu. Gavę bilietus jau gerai žinojome – viskas, važiuojame namo. Rankose laikėme netyčia nusipirktą stiklainį tamsaus, tiršto raudono vyno, o širdyse nešiojomės tą keistą jausmą, kurį sunku pavadinti vienu žodžiu. Gal tai buvo liūdesys, gal nostalgija, o gal tiesiog nuojauta, kad užverčiame vieną gyvenimo puslapį.
Sėdėjome su Juozu ant kuprinių ir laukėme traukinio. Abu tylūs, susimąstę. Gerai žinojau, ką jis galvoja, nes galvojau tą patį: gaila palikti šį svetingą kraštą, jūros ošimą, kalnus ir tą keistą laisvės skonį, kuris atsiranda keliaujant. Bet kartu kažkur viduje traukė namai – ten, kur, kaip dainoje sakoma, pilki keleliai dulka.
Traukinys vėlavo. Mes godžiai gėrėme paskutines minutes – stebėjome įdegusius, su lagaminais skubančius žmones, giliai kvėpavome šiltu, druskos ir pietų augalijos prisigėrusiu oru. Jis maišėsi su geležinkelio mazuto kvapu, ir tas keistas mišinys reiškė atsisveikinimą su pietumis ir pradžią kelio į šiaurę.
Traukinys atvažiavo tik gerokai po vienuoliktos vakaro. Susiradome savo keturvietę kupė. Ją užėmėme tik mes dviese. Po mėnesio miego palapinėje ir ant paplūdimio suolų balti traukinio patalai atrodė kaip prabanga. Aš įsitaisiau viršutinėje lovoje, Juozas – apatinėje. Persimetėme keliais liūdnais žodžiais ir greitai užmigome.
Gal po pusvalandžio traukinys sustojo Sočio stotyje. Į kupė įėjo keleivis su lagaminu. Pakėliau galvą, pamačiau, kad vyras, pasisveikinau ir vėl nugrimzdau į sapną. Sapnavau, kad sėdime po palme ir valgome saldžius kaip medus melionus, maudomės šiltoje jūroje. Naktį, mums jau kietai įmigus, įlipo dar vienas keleivis, ir kupė užsipildė. Kadangi mes pirmi nuėjome miegoti, pirmi ir pabudome.
Saulė jau buvo pakilusi aukštai, o pro langą ritosi Ukrainos žemė. Su Juozu tyliai išslinkome iš kupė, kad nepažadintume pakeleivių, ir nuėjome į tambūrą. Durys buvo atviros – tais laikais dėl saugumo niekas per daug nesijaudino. Atsisėdome ant laiptelio, kojomis beveik liesdami prabėgančią žemę. Traukinys lėkė per kaimus ir miestelius. Mes mojavome žmonėms prie pervažų, kartais kas nors atmojuodavo atgal. Juozas tyliai niūniavo: „Pilki keleliai dulka, pilki keliai, Prie jų berželių pulkas, žali beržai…“
Tuo metu mūsų pilvai jau grojo savo maršą – buvome gerokai išalkę. Staiga tambūro durys atsivėrė. Pasirodė apie šešiasdešimties metų vyras, inteligentiškos laikysenos, su plačia šypsena.
— Vyrai, jus kviečia prie telefono! – rusiškai pareiškė jis. Mes su Juozu susižvalgėme. Koks dar telefonas vidury laukų? Tačiau smalsumas nugalėjo. Grįžome į kupė. Durys atsivėrė – ir mes sustojome vietoje. Stalas buvo nukrautas gėrybėmis: daržovės, rūkyta dešra, žuvis, vaisiai. Viduryje, laikraštyje įvyniotas, stovėjo butelis – iš kamščio matėsi, kad tai degtinė.
Mūsų „telefonininkas“ prisistatė: Arkadijus. Inžinierius iš Taškento. Važiuoja į Rygą pas mylimąją. Ketvirtasis keleivis buvo latvis Guntis – tylus, santūrus vyras, irgi inžinierius. Mes su Juozu – du murzini turistai.
Susipažinimo ceremonija prasidėjo iškilmingai. Rankos paspaudimai. Vardai. Ir pirmasis tostas. — Už pažintį! — paskelbė Arkadijus ir apsuko stiklinę aplink stalą. Po šimtą gramų. Paskui liepė valgyti. Arkadijus kalbėjo be sustojimo: gyrė dešrą, pomidorus, vaisius, pasakojo apie Juodąją jūrą, apie Sočį, apie savo keliones. Latvis Guntis buvo kuklus ir tylus. Mes su Juozu kuklumo neturėjome – buvome labai alkani.
Antra stiklinė – „ant antros kojos“. Trečia. Ketvirta. Kupė atmosfera vis labiau kaito. Kai pirmas puslitris baigėsi, Arkadijus iš savo odinio portfelio ištraukė dar vieną Stoličnaja butelį. Mes su Juozu susižvalgėme. Bandėme protestuoti, bet Arkadijus mūsų net negirdėjo.
Traukinys dundėjo per Ukrainą. Kupė buvo tvanku. Veidai prakaituoti. Juokas skambėjo garsiai. Praeinantys keleiviai ir dvi latvės palydovės smalsiai žvilgčiojo į mūsų „kilnojamą restoraną“. Taip išnyko trys Arkadijaus puslitrių buteliai. Tada Guntis ištraukė vyno butelį – lauktuves žmonai. Tai buvo paskutinis akordas. Bet mums su Juozu pasidarė nepatogu. Mes prie stalo beveik nieko neprisidėjome.
Tambūre Juozas man sušnibždėjo:
— Gal parodom savo vyną?
— Tą stiklainį?
— Tą patį.
Kelias minutes svarstėme. Galiausiai nusprendėme – traukiam. Grįžome į kupė ir iš kuprinės ištraukėme savo tamsų vyno stiklainį. Arkadijus pirmas paragavo. Palietė stiklinę prie lūpų. Gurkštelėjo. Apsilaižė. Ir garsiai sušuko:
— Vyrai! Kur jūs buvote anksčiau?! Tai juk nuostabus vynas!
Mes su Juozu iškart pasijutome kaip tikri vyndariai. Prasidėjo naujos istorijos – apie vyną, apie kalnus, apie dviračius ir gyvenimą. Vakare mes jau vos laikėmės ant kojų. Latvis Guntis atkakliai kartojo, kad Poltavos stotyje pirks dideles kriaušes savo žmonai. Bet degtinės ir vyno mišinys paguldė mus su Juozu į lovas.
Aš pabudau tik vėlai vakare. Traukinys jau riedėjo per Baltarusijos miškus. Kupė visi miegojo kaip kūdikiai. Išėjau į tambūrą pravėdinti galvos. Pro akis lėkė tamsūs miškai, laukai, kartais prasilenkdavome su kitu traukiniu – trumpa šviesų juosta nakties viduryje. Staiga atsivėrė durys. Atėjo palydovė.
— Nuobodžiauji? — paklausė.
— Truputį.
Ji nusijuokė.
— Buvo nuo ko vėdinti galvą. Girdėjau jūsų restoraną.
Ji ištiesė ranką. — Ilona. Mes atsisėdome ant laiptelio ir pradėjome kalbėtis. Ji buvo dvidešimt vienerių. Graži, gyva, greitai kalbanti mergina. Papasakojo, kad Sočyje jai operavo apendicitą ir dvi savaites gulėjo ligoninėje. Dabar grįžta namo. Aš pasakojau apie mūsų kelionę, apie kalnus, apie dviračius. Naktis, lengvas alkoholio rūkas galvoje ir Ilonos artumas padarė savo. Mano galvoje pradėjo skraidyti drugeliai. Ryte prabudau ne savo lovoje, o palydovų tarnybiniame kupė. Šalia dar miegojo Ilona. Kai grįžau pas Juozą, jis ilgai iš manęs juokėsi. Nuo tada mane vadino apendicito chirurgu.
Kai traukinys artėjo prie Šiaulių, atsisveikinome su savo kelionės draugais. Arkadijus — kaip visada pakilios nuotaikos. Latvis Guntis liūdnai pasakė, kad pramiegojo visas Ukrainos stotis, kur galėjo nusipirkti kriaušių žmonai. Bet pažadėjo, kad pirmiausia eis į turgų. Atsisveikinau ir su Ilona. Apsikeitėme adresais. Pažadėjome rašyti vienas kitam laiškus.
Kai išlipome Šiaulių stotyje, su Juozu stovėjome tylūs ir susimąstę. Kuprinės ant pečių. Rankose — po bambuko lazdą iš kelionės. Laukėme traukinio Šiauliai–Klaipėda. Kelionė buvo pasibaigusi. Bet kažkur viduje dar ilgai dundėjo traukinys. Ir pilkieji keliai vis dar kažkur vedė. Tik mes dar nežinojome — kur.
1989 metai
Pabaiga...