Pakilus virš žemės, kasdienis šurmulys lieka kažkur apačioje. Keliai virsta linijomis, laukai — spalvų mozaika, o pažįstamos vietos atsiveria taip, lyg jas matytum pirmą kartą.
Skrendu dėl tų akimirkų, kai vakaro šviesa paliečia horizontą, o norisi dar truputį pabūti aukščiau — ir parsivežti dalelę to grožio.
