Radio Hobby

Radijas pas mane atėjo tyliai.
Dar vaikystėje, kai namai naktimis nurimdavo, o pasaulis už lango atrodė didesnis nei dieną.Kai visi namuose jau būdavo užmigę, virtuvėje, ant palangės, stovėjo VEF-202– visada ten pat, visada pasiruošęs. Tada, vos dešimties, tyliai pasiimdavau jį su savimi į lovą. Viena banga, vienas balsas, Lietuvos Radijas.

Į vieną ausį – sena, iš Amerikos atkeliavusi ausinė. Į kitą – tyla. Ir naktis pradėdavo kalbėti. Ne muzika – balsais, šnypštimu, tolimo pasaulio fragmentais. Neaiškūs signalai, svetimos kalbos, trumpi pokalbiai,tyliai primenantys, kad pasaulis tuo nesibaigia. Tada dar nežinojau, kas jie tokie. Žinojau tik viena –noriu klausytis.

Metai bėgo, radijo liga augo kartu su manimi. Žurnalai, schemos, antenos pieštos ant sąsiuvinių paraščių. Radijo bangos atrodė kaip stebuklas – nematomos, bet tikros, lekiančios per naktį šviesos greičiu.

Tuo metu mūsų name gyveno kaimynas Antanas. Jis dirbo telefono stotyje – „telefonistu“, kaip tada sakydavo. Matydamas mano susidomėjimą elektronika ir radiju, jis paskolino man rusiškus žurnalus „Radio“. Juose pirmą kartą pamačiau siųstuvus, imtuvus, antenas, schemas. Visa tai atrodė kaip fantastinis filmas – mintis, kad nematomos bangos gali nešti balsus per tūkstančius kilometrų, buvo sunkiai suvokiama.

Klausdavau Antano, kaip pasidaryti siųstuvą. Jis tik nusišypsodavo ir sakydavo, kad geriau į tai nesigilinti – nelegalu. Tokie laikai buvo, ir matyt jam nesinorėjo problemų. Aš nebuvau įkyrus, bet tos mintys manyje jau buvo paleistos – ir jų atgal nebesugrąžinsi.

Radijas kartais nutoldavo, pasislėpdavo po kitais gyvenimo rūpesčiais, bet niekada neišnyko. Jis tiesiog laukė. Ir sugrįžo, kai reikėjo –1991-ųjų sausį, kai Lietuvoje vyko lemtingi įvykiai.

Tą žiemą buvome Klaipėdos merijos viduje. Mes buvome paaugliai – jauni, dar iki galo nesuprantantys, kas yra karas, bet jau aiškiai žinantys,kurioje pusėje stovime. Viduje ruošėme Molotovo kokteilius, klausėmės instruktavimo, kaip elgtis puolimo atveju. Visa merija buvo persigėrusi benzino ir žibalo mišinio kvapu – jis tvyrojo koridoriuose, salėse, drabužiuose ir plaukuose. Tas kvapas tapo nuolatiniu fonu, primenančiu, kad čia esame ne šiaip sau.

Gyvenome ten ištisą savaitę. Miegojome ant grindų, kas kur rado vietos – susisukę į paltus, ant striukių, be patogumų ir be tikro poilsio.Budėjome pasikeisdami, dieną ir naktį. Prie įėjimo į meriją stovėjo autobusas, pro kurį eidavome į vidų ir iš jo – jis buvo paruoštas pirmasis uždegti, jei prasidėtų puolimas. Tyla buvo sunki ir įtempta, be bereikalingų kalbų – tik aiškus suvokimas, kad, jei reikės, atsitraukti nebus kur.

Tuo pat metu lauke, prie merijos, dieną ir naktį būriavosi žmonės. Jie stovėjo, laukė, palaikė. Kai pasirodydavo jedinstvininkai, minia juos nušvilpdavo, neleisdama jaustis čia šeimininkais. Tai buvo gyvas, bendras pasipriešinimas – be ginklų, bet su labai aiškia valia.

Būretent ten, tarp budėjimų, nuovargio ir nuolatinės įtampos, radijas vėl tapo gyvas. Ne kaip daiktas ar vaikystės prisiminimas, o kaip ryšys. Ten sutikau trumpabangininkus, įrengusius radijo stotį, palaikančius ryšį su pasauliu, perduodančius informaciją, klausiančius ir klausomus. Tai buvo tarsi žibalas ant seniai neužgesusių žarijų.

Tada supratau: ši ugnis manyje niekada neužgeso.

Šiandien radijas man – ne tik technika. Tai tylus ryšys, jungiantis laiką, žmones ir prisiminimus.
O kai vėliau, jau brandžiame amžiuje, ieškodamas atsakymų savo šaknyse, atradau giminystę su Alfonsu Jurskiu, viskas tarsi susidėliojo į vietas.

Matyt, kai kurios bangos mus pasiekia dar prieš mums gimstant.
Ir jei kartą jas išgirsti – klausaisi visą gyvenimą.

1996 metų ruduo. Tuo metu gyvenau Kupiškio rajone, o radijas mano gyvenime jau buvo ne šiaip smalsumas. Tai buvo trauka, kuri vis stiprėjo. Norėjosi ne tik klausytis eterio, bet ir pačiam turėti aparatūrą, per kurią būtų galima palaikyti tikrą ryšį.

Vieną dieną pas mane į namus užėjo kaimynas Igoris. Matydamas mano potraukį radijui, jis lyg tarp kitko prasitarė, kad jo mokytojas yra radijo mėgėjas. Igoris tuo metu mokėsi Kupiškio profesinėje mokykloje. Aš iš karto liepiau jam daugiau paklausinėti mokytoją ir išgauti bet kokią informaciją apie aparatūros įsigijimą.

Praėjus kelioms dienoms Igoris pranešė, kad Kupiškyje yra aparatūra, kurią parduoda vienas radijo mėgėjas. Kaip tada pasakė Igoris – parduoda „raciją“. Na, racija tai racija. Tuo metu man būtų tikę bet kas, per ką galima palaikyti ryšį.

Buvo sutarta diena, kada galėsiu atvažiuoti pasiimti tą „raciją“. Pasiėmiau kuprinę ir, labai laimingas, išlėkiau į Kupiškį.

Pagal adresą, netoli Kupiškio geležinkelio stoties, radau dviejų aukštų daugiabutį. Ten gyveno Igorio mokytojas Gediminas. Vėliau susipažinome artimiau – tai buvo LY3FB. Sėdome į jo „Opeliuką“ ir nuvažiavome į kitą miesto galą, į Vytauto gatvę, kur gyveno aparatūros pardavėjas.

Užlipome į trečią aukštą. Duris atidarė Jonas. Taip susipažinau su LY2DA. Įėjome į jo kambarį, kuriame stovėjo daug įvairios radijo aparatūros, o sienos buvo nukabinėtos laidais. Iš karto į akis krito tai, kad visi laidai buvo kruopščiai sumarkiruoti. Matėsi, kad Jonas – labai tvarkingas, kruopštus ir savo reikalą mylintis žmogus.

Dairiausi po kambarį ir akimis ieškojau tos savo būsimos „racijos“. Mačiau daug didelių radijo aparatūros dėžių, bet mažos racijos tarp jų niekaip nemačiau. Tada Jonas iš karto paklausė, ar šiandien noriu pasiimti aparatūrą ir su kokiu automobiliu atvažiavau.

Tą akimirką supratau, kad čia bus kažkas įdomaus. Atrodė, kad ir vėl įsivėliau į eilinį gyvenimo nuotykį, kuris pats mane susirado. Jonui pasakiau, kad atvažiavau autobusu ir grįžti planuoju taip pat. Jonas santūriai nusijuokė ir pradėjo rodyti, kurią aparatūrą reikės pasiimti.

Kol Jonas aiškino, kas su kuo ir kaip veikia, mano galvoje jau sukosi minčių mišrainė: gal nereikia, gal apsigalvoti, gal čia per daug, gal dar kažką pagalvoti... Bet noras buvo toks didelis, kad lengvai pasidaviau tai nežinomai srovei – kur nuneš, ten nuneš.

Paskambinau ir išsikviečiau taksi. Kai automobilis atvažiavo, pradėjome iš trečio aukšto nešti aparatūrą. Imtuvas „Volna“, siųstuvas, galinis stiprintuvas ir visokios papildomos dėžutės užėmė visą automobilį ir jo bagažinę.

Ir tada paaiškėjo, kad trečiame aukšte dar liko vienas maitinimo blokas. Bet tas blokas buvo ne šiaip sau blokelis, o apie 80 kilogramų sverianti metalinė dėžė. Vargais negalais, su poilsiais, nunešėme ją prie automobilio.

Taksi vairuotojas jau iš tolo ėmė šaukti, kad tik šito į automobilį negrūstume. Jonas atsinešė iš vielos padarytą šabloną ir pradėjo matuoti, ar įmanoma tą dėžę kur nors įtalpinti. Pamatavęs nusprendė, kad vilčių nėra. Taksistas, supratęs mūsų bejėgiškumą, pagaliau nusiramino.

Sutarėme su Jonu, kad maitinimo bloką nunešime į rūsį, o aš kitą dieną atvažiuosiu su tam tinkamu transportu. Važiuodamas namo jau kūriau pasaką, kaip reikės žmonai paaiškinti, kokią čia „raciją“ parsivežiau. Bet kai ji viską pamatė, tik patylėjo ir nieko nesakė.

Taigi mano pirmoji trumpųjų bangų aparatūra buvo tokios komplektacijos:

• Imtuvas Volna-K
• SSB siųstuvas su faziniu moduliavimo būdu, sumontuotas radijo stoties RBM-1 korpuse
• Atskiras maitinimo blokas
• Dažnio reguliavimo blokas, kuriuo pagal toną suderindavau imtuvo ir siųstuvo nulinį dažnį
• Galinis stiprintuvas RSB-5
• Didysis maitinimo blokas – ta pati didžiulė metalinė dėžė

Radijo stotis turėjo tris diapazonus: 80, 40 ir 20 metrų.

Po kelių dienų, kai jau buvau parsivežęs aparatūrą, pas mane atvažiavo Jonas. Jis parodė, kaip viską sujungti ir suderinti. Aš jau buvau pasiruošęs – buvau pasikabinęs „Delta“ anteną. Jonas pats ir pirmąjį ryšį užmezgė.

Palydėjau Joną į autobusų stotelę, kur ir atsisveikinome. Jis kelis kartus pakartojo, kad kreipčiausi, jeigu bus problemų ar klausimų.

Dar anksčiau buvau klausęs Jono, kodėl jis išleidžia savo aparatūrą. Matėsi, kad žmogui tai skaudu ir sunku. Jonas trumpai pasakė – dėl ligos.

Po kelių dienų sulaukiau Jono skambučio. Jis paprašė atiduoti aparatūrą atgal ir net pažadėjo sumokėti priedą. Bet aš jau buvau pagavęs didelį azartą. Atsakiau, kad už jokius pinigus. Jonas, matyt, viską suprato. Suprato, kas yra radijo liga, ir kad ji mane jau užkrėtė. Mandagiai atsisveikinome ir palinkėjome vienas kitam 73.

Koks buvo mano nustebimas, kai po kelių dienų išgirdau Joną eteryje. Pasirodo, Jonas kreipėsi pagalbos į Vytautą LY1FO. Vytautas paskolino jam sugedusį Drake transiverį, o Jonas jį prikėlė naujam gyvenimui.

Būdamas Kupiškyje ir turėdamas laisvo laiko, visada užbėgdavau pas Joną į svečius. Jis visada pasiūlydavo arbatos ir sumuštinių – atsisakyti negalėdavai. Prie arbatos Jonas dalindavosi radijo patirtimi, pasakodavo apie aparatūrą, antenas, derinimą ir savo eksperimentus.

Kai Jono netekome, jam buvo 65 metai. Jono žmonos prašymu padėjome iškraustyti jo kambarį ir rūsį. Va tada pamačiau, koks Jonas buvo skrupulingas, rūpestingas ir atsidavęs radijui.

Viskas pas jį turėjo savo vietą: laidų galai surašyti, radijo detalės sunumeruotos ir išrūšiuotos, antenų derinimo procedūros ir eksperimentai smulkiai aprašyti gražiu, tvarkingu raštu. Buvo ir gražiai ranka pieštų grafikų. Tai buvo ne šiaip radijo mėgėjo kambarys – tai buvo žmogaus gyvenimo, darbo ir meilės radijui palikimas.

Tokia gavosi mano pirmosios aparatūros įsigijimo istorija – su liūdna, nostalgiška pabaiga. Bet toks gyvenimas. Be šių detalių istorija nebūtų pilna.