Mano kelias į radijo pasaulį
Radijas pas mane atėjo tyliai.
Dar vaikystėje, kai namai naktimis nurimdavo, o pasaulis už lango atrodė didesnis nei dieną.Kai visi namuose jau
būdavo užmigę, virtuvėje, ant palangės, stovėjo VEF-202– visada ten pat, visada pasiruošęs. Tada, vos dešimties,
tyliai pasiimdavau jį su savimi į lovą. Viena banga, vienas balsas, Lietuvos Radijas.
Į vieną ausį – sena, iš Amerikos atkeliavusi ausinė. Į kitą – tyla. Ir naktis pradėdavo kalbėti. Ne muzika – balsais, šnypštimu, tolimo pasaulio fragmentais. Neaiškūs signalai, svetimos kalbos, trumpi pokalbiai,tyliai primenantys, kad pasaulis tuo nesibaigia. Tada dar nežinojau, kas jie tokie. Žinojau tik viena –noriu klausytis.
Metai bėgo, radijo liga augo kartu su manimi. Žurnalai, schemos, antenos pieštos ant sąsiuvinių paraščių. Radijo bangos atrodė kaip stebuklas – nematomos, bet tikros, lekiančios per naktį šviesos greičiu.
Tuo metu mūsų name gyveno kaimynas Antanas. Jis dirbo telefono stotyje – „telefonistu“, kaip tada sakydavo. Matydamas mano susidomėjimą elektronika ir radiju, jis paskolino man rusiškus žurnalus „Radio“. Juose pirmą kartą pamačiau siųstuvus, imtuvus, antenas, schemas. Visa tai atrodė kaip fantastinis filmas – mintis, kad nematomos bangos gali nešti balsus per tūkstančius kilometrų, buvo sunkiai suvokiama.
Klausdavau Antano, kaip pasidaryti siųstuvą. Jis tik nusišypsodavo ir sakydavo, kad geriau į tai nesigilinti – nelegalu. Tokie laikai buvo, ir matyt jam nesinorėjo problemų. Aš nebuvau įkyrus, bet tos mintys manyje jau buvo paleistos – ir jų atgal nebesugrąžinsi.
Radijas kartais nutoldavo, pasislėpdavo po kitais gyvenimo rūpesčiais, bet niekada neišnyko. Jis tiesiog laukė. Ir sugrįžo, kai reikėjo –1991-ųjų sausį, kai Lietuvoje vyko lemtingi įvykiai.
Tą žiemą buvome Klaipėdos merijos viduje. Mes buvome paaugliai – jauni, dar iki galo nesuprantantys, kas yra karas, bet jau aiškiai žinantys,kurioje pusėje stovime. Viduje ruošėme Molotovo kokteilius, klausėmės instruktavimo, kaip elgtis puolimo atveju. Visa merija buvo persigėrusi benzino ir žibalo mišinio kvapu – jis tvyrojo koridoriuose, salėse, drabužiuose ir plaukuose. Tas kvapas tapo nuolatiniu fonu, primenančiu, kad čia esame ne šiaip sau.
Gyvenome ten ištisą savaitę. Miegojome ant grindų, kas kur rado vietos – susisukę į paltus, ant striukių, be patogumų ir be tikro poilsio.Budėjome pasikeisdami, dieną ir naktį. Prie įėjimo į meriją stovėjo autobusas, pro kurį eidavome į vidų ir iš jo – jis buvo paruoštas pirmasis uždegti, jei prasidėtų puolimas. Tyla buvo sunki ir įtempta, be bereikalingų kalbų – tik aiškus suvokimas, kad, jei reikės, atsitraukti nebus kur.
Tuo pat metu lauke, prie merijos, dieną ir naktį būriavosi žmonės. Jie stovėjo, laukė, palaikė. Kai pasirodydavo jedinstvininkai, minia juos nušvilpdavo, neleisdama jaustis čia šeimininkais. Tai buvo gyvas, bendras pasipriešinimas – be ginklų, bet su labai aiškia valia.
Būretent ten, tarp budėjimų, nuovargio ir nuolatinės įtampos, radijas vėl tapo gyvas. Ne kaip daiktas ar vaikystės prisiminimas, o kaip ryšys. Ten sutikau trumpabangininkus, įrengusius radijo stotį, palaikančius ryšį su pasauliu, perduodančius informaciją, klausiančius ir klausomus. Tai buvo tarsi žibalas ant seniai neužgesusių žarijų.
Tada supratau: ši ugnis manyje niekada neužgeso.
Šiandien radijas man – ne tik technika. Tai tylus ryšys, jungiantis laiką, žmones ir prisiminimus.
O kai vėliau, jau brandžiame amžiuje, ieškodamas atsakymų savo šaknyse, atradau giminystę su
Alfonsu Jurskiu,
viskas tarsi susidėliojo į vietas.
Matyt, kai kurios bangos mus pasiekia dar prieš mums gimstant.
Ir jei kartą jas išgirsti – klausaisi visą gyvenimą.
